Į Šri Lanką su kūdikiu? (2dalis)

 

Švelni Azija

Vos nusileidus lėktuvu, ramiai sulaukėme antspaudų pasuose ir neramiai lūkuriavom vėluojančio automobilio nuomotojo. Teiravomės darbuotojų ar galėtume paskambinti. Eismas, spūstys ir šiek tiek kitokia laiko samprata. Dar palaukit, tuoj tuoj. Juk ne šveicariškais, o šrilankietiškais laikrodžiais čia vadovaujamasi. Kultūrinį šoką patyrėme tik prie vairo. Visa kita: šilumos ir prakaito banga, smalsūs ir geranoriškiai žvilgsniai, judrūs šaligatviai ir garsai lyg sveikintųsi – sveiki sugrįžę!

Dar oro uoste išsiaiškinom, kad orų prognozės rodančios nuolatinį lietų melavo. Nėr lietaus, nebent vos vos retkarčiais sakė vietiniai. Uodų irgi tik savom valandom. Vidury dienos gali sau ramiai atsidaryt langus. Tik karšta.

MAISTAS. Pirmo vakaro šurmulys, visi pakavimaisi, vairavimai, dušai padėjo užmiršti vieną paprastutę, bet mums labai svarbią taisyklę Pietų Azijoje. Kol išalkome šiek tiek sutemo. Užsisakėme maistą viešbutukyje. Laukėm laukėm, sulaukėm, apsidžiaugėm ir… beveik negalėjom valgyt. Galiausiai traukėme vaišes iš Lietuvos. Kodėl? Nes vien prisilietus prie ryžių, žuvies, padažų ir visko visko, ko sulaukėm, pradėjom degti –AŠTRU. Ne šiaip aštru. O labai labai, nevalgomai aštru. Mes nieko neužsiminėm apie prieskonius. O kaip gi čia žmonės valgo? Aštriai. Kaip Indijoj ir Nepale.

Nuo to karto, visada minėdavom prieskonius ir aštrumą. Vis vien turėjom ir nemalonių epizodų kai 100kart prašę ne aštraus maisto, gavom aštrų ir laukėm dar vieną gerą pusvalandį neaštraus. Jei jausdavom vos vos pipiriukų, ar čili atraižėlių kartais ir nebekreipdavom dėmesio. Bet dvi savaites būtų buvę sudėtinga prisitaikyti. Apskritai vaisių ir daržovių pasirinkimas buvo nuostabus. O skanesnių papajų niekur kitur pasaulyje nebuvome ragavę. Maisto kainos irgi džiugino. Už penkis -septynis eurus gali valgyti paplūdimyje prie staliuko su žvakių šviesa ir šalia palmės tądien pagautą žuvytę. Net ir europietiškiausios išvaizdos restorane, baltutėlių staltiesių patale valgydamas moki panašią sumą į 4– 6 eurus. Ką ir kalbėti apie šviežiai spaustas sultis pigesnes už vandenį. Tik atsargiai! Kai atvykstate į viešbutį ir jus vaišina vaisių kokteiliu…Nepamirškite dėkoti ir nesistebėkite vaisių skoniais, nes jie šiek tiek pagardinti druska.

ŽMONĖS. Nors šrilankiečiai išvaizda labai primena indus, netrukus išryškėja visi skirtumai. Šri Lankoje dominuoja budizmas ir žmonės čia kur kas santūresni, ramesni. Žiūri kartais smalsiai, maloniai nusišypso, ypač stebėdami Kastytį. Karts nuo karto užkalbina sekundėlei arba pašnibžda beibi, beibi, su plačiausia šypsena. Vieną kart sulaukėm pasiūlymo apsimainyti (-change?)J bet jokių prašymų kartu nusifotografuoti.

Mūsų 7mėnesių kūdikis ir pats negalėjo atsigrožėti žmonių veidais, tiesdavo rankutes į kūdikius ir taškučius ant kaktos. Stebėjo akis, plaukus, rankas, kai kurie praeiviai norėdavo pabučiuoti į pėdutę. Ant rankų neduodavom, sulaukėm prašymų ne kartą, bet kadangi mūsų mažylis ir pats smalsaudavo – leisdavome pabendrauti, pajusti koks nuostabiai įvairus mūsų pasaulis. Dažnai prieidavo mamos su mažyliais pirmą kart iš arti matydamos tokį šviesų, beveik be plaukų ir palyginti aukštą kūdikį.

Nors skaitėme, jog turizmas saloje klęsti, vis tik stebėjomės, jog daugelyje vietų ypač tolėliau nuo pakrantės ar provincijoje buvome vieninteliai užsieniečiai.

GYVŪNAI IR KALNAI. Dienelę pailsėję po skrydžio ir žvilgtelėję į Negombo apylinkes leidomės į salos aukštumas ir kultūrinį palikimą. Brangiausios šalyje – visos šventyklos, turai, bilietai lipimui į 300m Sigirijos uolą ant kurios stovėjo rūmai. Eilių nelaukėm ir nelipom. Vietoj to pasirinkom žemesnį, bet gana statų kalniuką iš kurio atsivėrė kitos panoramos apimančios ir žymiąją uolą.

Šalia visų kultūrinių įžymybių uždarbiavo ir darbštuolės vietinės makakos. Vieninteliai laisvėje gyvenantys šuneliai karts nuo karto trukdydavo joms įsisiautėti maišelių ir maisto medžioklėje. O beždžionėlės čia vienos drąsesnių – progai pasitaikius neatmeta galimybės pasisvečiuoti ir automobilyje.

Net ir nakvynės stogus barbena prietemoj norėdamos pasiteirauti apie tą dar likusį gardų kąsnelį.

Nors Šri Lankos įžymybė – leopardai, pasiskaitinėję apie nacionalinius parkus ir jų safarius nutarėme neteršti didžiųjų katinų ramybės ir nemedžioti jų žvilgsniais sėdėdami riaumojančiam džipe.

O štai beždžionių ieškoti neteko net miestuose, bet iš tiesų ką sutikti norėjom tai kalnus ir dramblius. Ir radom! Ne tik  pakinkytus, nušluostytus ir uždarytus dramblius, ne tik užsodintus ryžiais ar juoda arbata, vingiuojančius terasom kalnus. Radom ir laukinius dramblius valgančius šiukšlyne (pravažiavom vos du didesnius šiukšlių plotus), radom ir aukštas uolas su byrančiais akmenukais. O kalnelių būta visai padorių, viršijančių ir dviejų su puse kilometrų aukštį.

Šri Lankos kalnuose, jų keliuose viskas regis toli. 70km dvi-trys valandos. Vis dėl to kelias dažnai lygutis, vos ne europietiškiesiems standartams paklūstantis  (yra nemažų atkarpų ir kur kas lygesnio už mūsiškį).

ŽEMUMOS ir vėl ŽMONĖS. Pakrantės apgyvendintos ir mylimos užsieniečių, ilgų vakaronių iki paryčių. Visur kur besisuksi žemumose: palmės, palmės palmės. Žaliuojančiuose laukuose buivolų rojus, o kioskeliuose – buivolų kefyras. Mums mieliausi – apsnūdę ir tuštesni rytai, kol saulė dar tik po truputį keliasi, yra erdvės tyrinėjimams be kaimynų ir perkaitimų.

Visoje šalyje sutinkom daug laimingų, šiltų žmonių, atvirais veidais. Daug laimingų kūdikių ant tėčių ir mamų rankų.

Sutikom ir pavargusių darbuojantis arbatos laukuose, moterų atliekančių sunkiausius kelio darbus ar skaldančių akmenis, piktų šalies sostinėje kamščiuose užstrigusių vairuotojų.

Sutikome ir kelis itin karšto būdo vyrukus, kurių tuščio turistinio autobusiuko šoną švelniai brūkštelėjom veidrodėliu, o jų reakcija prilygo tragiškam auto įvykiui. Užteko dvidešimt eurų vietine valiuta nuslopinti jų į aukštumas šokusiam balso tonui ir mostams.

Užteko vos kelių šventyklėlių, ramesnių dienų pajūry šokinėjant per bangas, pirmam Kastyčio prisilietimui su 30 laipsnių Indijos vandenynu.

Užteko kokių 30 išgertų kokosų, 4 šviežiai pagautų žuvyčių degustacijų.

Prieš išvykstant atrodė, kad dvi savaitės daugoka, grįžtant, kad gal šiek tiek pritrūko. Matyt ir vėl nesuvaldėm apetito. O dabar atsitraukę, sutariam, kad išsivežėme pakankamai.  Juk gera prisiminti!

P.S. Neapsinuodijom, nesirgom ir bendrom jėgom pamaitinimom kokius 20-30 uodų

 

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *