Į Šri Lanką su kūdikiu? (1dalis)

Nors Kipras leido šiek tiek drąsiau artėti prie kelionės į Šri Lanką, abejonių vis dar buvo iki pačių paskutinių dienų prieš skrydį, kuris truko net 12 valandų su sustojimu Maldyvuose.

ORAS. Pas mus gili žiema, vasaris su minus 15,  ten – plius 30 ir daugiau, ir…drėgniau.

LIGOS. Aiškinomės dėl papildomų skiepų, skaitėme atsiliepimus anglų kalba, įvarius patarimus, net iš giminaičių sužinoję, jog per televiziją rodys laidą apie Šri Lanką, ją peržiūrėję susisiekėme su ten gyvenančia lietuve klausdami patarimo (taip mama bandė apsaugot kūdikį)! Dėl maliarijos per daug nesibaiminom, nes ši liga nors vis dar “egzistuoja” saloje, bet itin retais atvejais. Didžiausią nerimą minčių ir sapnų pavidalu mums kėlė dengė. Nuo jos skiepų nėra, simptomai gana pavojingi ir labai daug ligos atvejų saloje. Tyrinėdami skaičius ir lenteles sužinojome, kad šios uodų platinamos ligos atvejų kasmet daugėjo. 2016m skaičiai siekė virš 55tūkst užsikrėtusių žmonių. 2017m – 87tūkst. O mes keliausim su kūdikiu! Manėme, kad drebėsim nuo kiekvieno uodo. Ne visi jie užsikrėtę. Yra tam tikros “valandos uodams” patekėjus ir leidžiantis saulei. Iki šiol tik Paragvajuje susidūrėme su žmonių pasakojimais ir aktyviais bandymais apsisaugoti nuo šios ligos. O ir lietuviai gyvenantys Šri Lankoje jau buvo prasirgę bent po vieną kartą. Antrasis – kur kas pavojingesnis gyvybei, o apie trečiąjį…žinoma labai mažai.

Sezoną specialiai rinkomės patį palankiausią (mažiausiai drėgmės – mažiausiai uodų). Net vietas kuriose nakvosime susižiūrėjome nutolusias nuo gėlo vandens telkinių, nes jie itin mėgstami šių kandančių skraiduolių. Dėl skiepų apsisprendėme – jokių papildomų nedarysim.

NAKVYNĖS. Jas rinkomės su atšaukimu ir taip ilgai užtrukome, kad jau galėjom parašyti kokį straipsniuką apie ten esančią pasiūlą. Pagrindinis kriterijus buvo ORO KONDICIONIERIUS, švara ir vieta. Kondicionierius toks svarbus buvo ne tiek dėl karščio, kiek dėl uodų. Taip pat aktyviai nagrinėjome keliautojų atsiliepimus ir pastabas, skaitėm atsiliepimus apie pusryčius ir kitas papildomas detales.

Per dvi savaites buvome apsistoję 7vietose. Nuvairome nepilnus 2tūkst km, Lietuvos plotui prilygstančioje valstybėje. Pirmąją savaitę tyrinėjome aukštumas, o antrąją palikome žemumoms ir paplūdimiams.

VAIRAVIMAS. Su Kastyčiu dar nesiruošėme judėti viešuoju transportu, o europiečiams vairavimo galimybė tikrai yra. Visi atsiliepimai anglų kalba bando atkalbėti nuo self-driving (vairavimo patiems) Šri lankoje, bet, matyt mūsų kelionės “braižas” jau taip mums padiktavo, jog nutarėme neieškoti vairuotojo nuolat esančio drauge su mumis, bet patys tyrinėti salą. Automobilio nuomos ieškojome iki pat skrydžio. Nuomos kompanijos ne itin skubėdavo mums atrašyti. Daugelis prašydavo tarptautinio vairavimo pažymėjimo, kurio Lietuvoje neišduoda (galima siųsti dokumentus į užsienį ir laukti kol atsiųs pažymėjimą) arba nuskridus ten gauti spec leidimą. Kadangi Šri lanką siekėme penktadienį 16val vakare prieš Šri lankos Nepriklausomybės dieną, gauti leidimą vos atskridus – galimybių nebuvo. Šiaip ne taip įkalbėjome internetu vieną kompaniją, kad duotų automobilį be šio leidimo ir tarptautinio pažymėjimo. Patikinome, jog pirmadienį patys nuvažiuosim į sostinę ir susitvarkysim dokumentus ir labai atsiprašome (nors ta kompanija davusi automobilį apie tai daugiau neklausinėjo), jog to nepadarėme.

EISMAS. Tarsi karštas dušas. Azijietiška tvarka arba chaosas turintis vidines taisykles. Vairas dešinėje. Lenk pro kur nori. Pypink visada: prieš lenkiant, po lenkimo, kad praleistų, kad nori sustoti, pasisveikinti ir t.t. (svarbu būk matomas!).

Baudos – tik už greičio viršijimą. Kalnuose siauriausiose gatvytėse greitis 70km/h. Gali lėkt nuo skardžio jei nori – čia vis vien užmiestis. O realus greitis sukantis skardžiais max 40, nors dažniausiai 30km/h jei nenori prisiliesti prie karvutės ar staiga vidury kelio šokliuojančios makakos.

Taigi visi kiti įstatymai – tavo atsakomybė. Su šviesom (naktį) ar be, su diržu ar be, rodai posūkį ar ne, vaikas gali važiuoti priekį, gale, su kėdute, be kėdutės. Nesužinojom tik ar vairuoti galėtų. Beje, pareigūnų keliuose nemažai.

P.S. Per visas dvi savaites nesutikome nei vieno užsieniečio (kurį galėtume identifikuoti kaip užsienietį) prie vairo.

Kad daugiau nebesiplėstume kitam kartui palikime pasakojimus ape žmones, maistą, kalnus ir vandenyną.

Tik galime patikinti, jog grįžus į tyliąją Lietuvos sniego karalystę dar ilgai ilgėjomės tų spalvų, garsų, gyvūnų ir netgi maisto!

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *